Jezerskas
Sveikiname brigados generolą Česlovą Jezerską su jubiliejiniu 75-uoju gimtadieniu! Kai gimsta karys – atgimsta valstybė. Tačiau kariams visados kažkas privalo vadovauti, įkvėpti juos patriotizmo, stiprybės, suteikti pasitikėjimo savimi bei valstybe. Taip pat kažkas juos juk turi mokyti bei rengti ginti savo tėvynę su ginklu rankose. 1990-ieji ir 1991-ieji metai Lietuvos valstybei buvo lemtingi. Mes galėjome ir toliau išlikti Rusijos imperijos gniaužtuose, arba galėjome su kova išsiveržti iš jos. Ir net jei būtų nepavykę, mes būtume su pasididžiavimu deklaravę – mes kovojome, mes bandėme ir mes nepasidavėme. Siekėme, kad jūs – mūsų ateinančios kartos, gal būt ir mūsų gyvybių sąskaita, galėtumėte būti laisvais. Mums neįtikėtinai pasisekė, kadangi tuo sudėtingiausiu valstybei periodu mums vadovavo ir visus laisvės gynėjus įkvėpė tokie laisvės kovos vadai kaip Česlovas Jezerskas. Jo tikėjimas ir pasitikėjimas mumis buvo motyvacinis užtaisas kiekvienam Lietuvos laisvės gynėjui. Jis, kaip Lietuvos gynėjų lyderis, visada buvo pirmasis ten kur pavojingiausia, jis savo vadovavimo asmeniniu kario/karininko pavyzdžiu tapo kariuomenės įkūrimo simboliu ir tokiu išliko visų karių, kuriems teko didžiulės garbės kartu su juo tarnauti, širdyse. Vadas tai pirmiausia karys kuris prisiima visą atsakomybę už savo karių klaidas ir neišvengiamas aukas. Vadas tai tas kuris savo pavyzdžiu įkvepia karius nugalėti baimes ir kovoti iki paskutinio kraujo lašo. Vadas tas kuris geba motyvuoti siekti aukštesnių bei kilnesnių gyvenimo tikslų nei mes dažnai siekiame ar suvokiame patys. Toks vadas buvo ir išliko brigados generolas Česlovas Jezerskas. Kai Jezerskui buvo suteiktas brigados generolo laipsnis, plk. Jonas Gečas pasakė, kad „tau suteiktas ne šiaip generolo laipsnis, tau suteiktas karių generolo laipsnis“. Kiekvienas Lietuvos kariuomenės karys didžiavosi ta akimirka lyg tai būtų kiekvieno iš jų nuopelnas, kadangi Jezerskas niekada nesureikšmindavo savęs, tačiau kiekvieną eilinį Lietuvos kary statydavo pavyzdžiu sau pačiam. Legendinis vadas ir vienas iš pagrindinių Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kūrėjų. 1990 m. įkūrė karinį techninį klubą, įkūrė Lietuvos kariuomenės “geležinį kumštį” „Geležinio Vilko“ brigadą ir tapo pirmuoju jos vadovu. Buvęs imtynininkas, daugkartinis Lietuvos, Europos ir pasaulio dziudo ir sambo čempionas. Vadas, tėvas, vyras, karys ir tiesiog Lietuvos patriotas. Generole, šiandien kartu su jumis mes švenčiame Jūsų 75-ąjį gimtadienį ir linkime toliau išlikti mūsų iškovotos laisvės ir nepriklausomybės simboliu, mūsų pasididžiavimu, kadangi kiekviena kovos diena praleista su Jumis mums buvo ne sunkus išbandymas, tačiau pasididžiavimas bei garbė kovoti už idealus kuriuos Jūs ir įskiepijote mūsų širdyse. Sveikina Lietuvos kariuomenės veteranai - Vilkai.
zvakute
Nuoširdžiausia užuojauta bendražygiui Audriui Demeniui netekus mylimos mamos. a.a. Saulena Demenienė pašarvota Jurbarke (šalia policijos) Visi galintys ir norintys atsisveikinti bei pareikšti užuojautą bendražygiui Audriui tai gali padaryti nuo geguzes 15 dienos 1200 val. Mišios bus aukojamos 16 gegužės 0800 val. Šv. Trejybės bažnyčioje, po mišių, 1100 val. bus išlydėjimas į Jurbarko kapines. liūdi bendražygiai.

P1050128 

Sveiki bendražygiai,

Kaip ir kas metai nepamirškime aplankyti mūsų išėjusių bendražygių ir prisiminti juos per visų Šventųjų dienas. Šiais metais kviečiame susitikti ir kartu pradėti kelionę aplankant išėjusius bendražygius startuojant Lapkričio 3 dieną, 10.00 val. nuo Antakalnio kapinių. Prašymas nenešti gėlių, o paimti po vieną žvakutę, ar kelias. Svarnbiausia yra mūsų atmintis ir prisiminimai... Iki susimatymo.

 

MJ antsiuvas 

Brangūs bendražygiai - VILKAI,

Sveikinu Jus, ir kiekvieno iš jūsų šeimas, su mums įpatinga švente - Geležinio Vilko vardo suteikimo diena.

Svarbiausi 3 dalykai kuriais turime vadovautis: Šeima, Sveikata ir Bendražygiai. 

Mes padarėme daugiau nei galėjome net pasvajoti, mes įgyvendinome tai kuo netikėjo net pasaulio lyderiai. Mes iškovojome Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, mes tapome NATO ir ES nariais, mes iki dabar tebeginame Lietuvos valstybę. 

Vilkai, paraką laikykte sausą, o nuotaiką visada kovinėje parengtyje. Su švente brangūs bendražygiai!

 

visada Jūsų,

ats. brg.gen. Česolvas Jezerskas

edgaras   

  1992 metų balandžio 27 dieną vykdydamas 117 parašiutinį šuolį į Vingio parką Vilniuje, žuvo Lietuvos kariuomenės, greito reagavimo brigados Geležinis Vilkas  specialios paskirties oro desanto būrio karys - jaunesnysis puskarininkis Edgaras Kopcikas.

    Edgaras Lietuvos kariuomenėje spėjo pratarnauti tik daugiau nei metus, tačiau spėjo atlikti daugiau nei kiti žmonės sugeba atlikti ar padaryti per visą savo "sąmoningą ir pilnavertį" gyvenimą. Edgaras, savo 20-yje metų, jau buvo kandidatas į dziudo sporto meistrus, profesionalus parašiutininkas, karys dalyvavęs eilėje karinių operacijų (Aukščiausios tarybos gynyba per pučo įvykius, OMON bazės perėmimas, dalyvavimas koviniuose reiduose ir patruliuose Vilniuje ir už jo ribų, praėjęs specialios paskirties būrio programą...). Visų kario darbų ir atliktų žygdarbių nesugebėtume sudėti ir į kelius traktatus, tačiau dauguma jų taip ir liks istoriniuose puslapiuose ir bendražygių atsiminimuose...

   ...Tą lemtingą, 1992 metų balandžio 27 dienos popietę, Lietuvos kariuomenės parašiutininkai vykdė jau antrą treniruočių ciklą, treniruodamiesi atlikti parašiutinius šuolius į Vingio parką, taip pažymint Savanoriškosios Krašto Apsaugos Tarnybos sportinių žaidynių ir Krašto Apsaugos Departamento 2-ūjų įkūrimo metinių paminėjimą. Lietuvos visuomenei norėjome pademonstruoti, kad Lietuvos kariuomenė per dvejus metus laiko, nuo savo įsikūrimo, jau turi suformuotas ginkluotąsias pajėgas ir drąsius bei profesionalius karius, kurie pasiruošę tiek danguje tiek ir ant žemės ginti Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę. Tačiau karinės pratybos ir mokymai tuo ir yra svarbūs bei ypatingi, kad juose karių žinios yra užtvirtinamos praktiniais veiksmais. Pratybose, kaip ir tikrame mūšyje, ne visada galima išvengti klaidų, ne visada galima išvengti traumų, kaip ir šiuo atveju netgi tragiškų pasekmių... Edgaras žuvo vykdydamas kovinę-mokomąją užduotį. Jam, atliekant parašiutinį šuolį – neišsiskleidė parašiutas. Jo šviesus atminimas ir tarnybos bei gyvenimo pavyzdys yra ir visada bus saugomas mūsų širdyse...Kol būsime gyvi mes, kol bus gyvas nors vienas kuris gerbia Lietuvos istoriją ir vertina už jos Nepriklausomybę kovojusius žmones.

   Lietuvos kariuomenės karininkas, vyresnysis leitenantas Normundas Valteris, tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje ir vykdydamas tarnybinę užduotį netoli Maglajaus miestelio šiaurinėje Bosnijoje žuvo užvažiavęs ant minos. Normundas pažinojo Edgarą ir dedikavo jam savo eilėraštį, kuris vėliau pavirto į dainą „Begalinis aukštis“: https://www.youtube.com/watch?v=BUT9_2WOZlU. Dainą altiko št.srž. Vitalijus Beconis, kuris kartu su Edgaru tarnavo Geležinio Vilko brigadoje....

   Edgaro gyvybė užgeso lygiai už aštuonių valandų po to lemtingojo šuolio...Edgaras turėjo be galo stiprią širdį kuri laikė ir nepaleido jo kūno visas 8 valandas, Edgaras turėjo dar ir tikro kario dvasią, kuri iki šiol visada yra ne tik tarp bendražygių, tačiau ir tarp visų Lietuvos karių...jis visada buvo ir tebėra tarp mūsų. Edgaras liko tarp dangaus ir žemės, kadangi pakėlę akis į viršų mes visada galime matyti išsiskleidusį jo parašiutą kuris paliko jo dvasią ten...danguje...atrodo, kad visa tai buvo tik vakar...

  

   Vilkų klubo informacija