Kauno mokomoji kuopas buvo suformuotas 1991 m. vasario-kovo mėn.. Į šia kuopą atėjo tie žmonės, kurie jau 1990 m. dalyvavo žaliaraiščių ir savanorių veikloje, saugojo svarbius valstybinius objektus, palaikė tvarką sąjūdžio mitinguose ir t.t. Taip pat daug Kauno mokomosios kuopos karių dalyvavo 1991 m. sausio 13 d. įvykiuose (vieni kaip savanoriai gynė parlamento rūmus, kiti Kauno savivaldybę bei Sitkūnų radijo  stotį). Šioje kuopoje daugiausia buvo kauniečių, tačiau buvo karių ir iš kitų miestų (Jonavos, Kėdainių, Marijampolės, Druskininkų ir Kauno rajono).

Pradžioje Kauno mokomąją kuopą sudarė apie 50 žmonių. Kauno mokomajai kuopai vadovauti buvo paskirtas   Vitalijus Straleckas, nors tuo pačiu metu jis vadovavo ir Kauno savanorių rinktinei. Vitalijus Straleckas Kauno mokomajai kuopai vadovavo iki  1991 m. birželio mėnesio. 1991 m. liepos mėn. laikinai vadovauti kuopai paskiriamas Majeris Milevičius. Jis ir dar keli jo bendražygiai (Artūras Chrapko, Saulius Valadka, Valdas Ribakas, Vaidas Bublys) tuo metu tarnavo Vilniaus mokomajame junginyje taip vadinamame ,,Banko“ būryje. Junginio vadas Česlovas Jezerskas pasikvietė mus kauniečius ir pasiūlė grįžti į Kauną ir perimti Kauno mokomosios kuopos vadovavimą. Mes sutikome ir liepos pradžioje atvykome į Kauną. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį Kauno mokomajai kuopai vadovauti paskiriamas Vytautas Žukas.  Kuopa buvo dislokuota Ožeškienės gatvėje, tame pačiame pastate kaip ir Kauno savanorių štabas. Antrame pastato aukšte (aktų salėje) buvo įkurtos kareivinės ir buvo skiriami kareivinių budėtojai. Buvo sudaromi savaitiniai užsiėmimų tvarkaraščiai, pagal kuriuos kariai gyveno. Buvo vykdomos rytinės mankštos, rikiuotės užsiėmimai, istorijos paskaitos (jas vedė Pociūnas iš Karo muziejaus), užsiėmimai su ginklais (turėjome kelis karabinus ir automatinius šautuvus) ir žinoma fizinio rengimo pratybos bei kovinės savigynos pratybos. Pradžioje fizinio rengimo pratybos vyko Kauno ąžuolyne bei Dariaus ir Girėno stadione, vėliau Žalgirio sporto centre. Kovinės savigynos pratybas vedė samdomas treneris (Saulius Veprauskas). Atvykus Vytautui Žukui buvo didinami Kauno kuopos etatai ir priimami nauji žmonės.

1991 m. vasarą vyko keli dideli renginiai kuriuose dalyvavo ir Kauno mokomosios kuopos kariai. Tai I-osios Savanorių žaidynės ir Pasaulio lietuvių sporto žaidynės. Kauno mokomosios kuopos kariai aktyviai dalyvavo I-osiose Savanorių žaidynėse Vilniuje atstovaudami Kauno savanorių rinktinei. Kuopos karių pagrindu buvo sudarytos krepšinio, futbolo ir kovinės savigynos komandos. Ypač gerai sekėsi krepšininkams ir kovinės savigynos atstovams kurie iškovojo pirmąsias vietas, o futbolo komanda praėjusi atrankos etapą papuolė į finalinį etapą ir liko ketvirta. Nors kaip žinia, Kauno savanoriai tapo I – jų Savanorių žaidynių nugalėtojais. Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse kuopos kariai atliko apsaugos funkcijas, o ir vėliau (po žaidynių) jie buvo skiriami į budėjimus kartu su policijos pareigūnais (patruliavo Laisvės alėjoje).

1991 m. rugpjūčio mėn. prasidėjus „pučui“ Kauno mokomosios kuopos kariai buvo suskirstyti į penketukus (ekipažus) ir kelias dienas laukė vadovybės sprendimo ką daryti. Buvo nurodyta atvykti į Parlamentą. Taigi, apie 100 vyrų atvykome į Vilnių kur vykdėme daug skirtingų užduočių. Vieni stebėjo Parlamento prieigas, kiti budėjo Parlamente (postuose) ir panašiai. Kelias dienas teko pasivažinėti po Vilnių – stebėjome Mikutinovičiaus OMONO būstinę. Taigi važiuodami sukome ratus ir fiksavome visas detales ir pasikeitimus. Turėjome nešiojamas ryšio priemones tai viską ką pastebėdavom nedelsiant pranešdavome į centrą. Vilniuje prabuvome apie savaitę ir pasibaigus „pučui“ grįžome į Kauną. Bet neilgam. Po kelių savaičių buvome komandiruoti į Vilnių. Ten visą mėnesį budėjome KGB rūmuose. Budėjome kas trečią parą. Laisvu laiku sportavome ir mokinomės. Vyko pirmos med. pagalbos suteikimo pratybos, rikiuotės pratybos, pratybos su ginklais. Teko ir į vieną kovinę užduotį vykti. Buvo paskelbtas aliarmas ir mus kauniečius ( apie 10 vyrų) skubiai apginklavo ir susodino į mikro autobusiuką ,,Latvija“. Tuometis Mokomojo junginio štabo viršininkas Valdas Tutkus sėdo kartu ir pakeliui bandė paaiškinti užduotį ir situaciją. Pasirodo iš Sovietinės kariuomenės dezertyravo du rusų kariai su ginklais ir juos vietiniai gyventojai pastebėjo kažkur prie Trakų. Taigi vykome tuos karius sulaikyti, bet nespėjome. Atvykus į vietą paaiškėjo, kad juos jau sulaikė Aro pareigūnai.

1991 m. spalio mėnesį Kauno mokomoji kuopa keitė dislokacijos vietą. Iš Ožiškienės  g. kėlėmės į Jonavos g. (į buvusį Požėlos karinio komisariato pastatą). Tuo metu buvo kuriama dar viena mokomoji kuopa. Aktyviai vyko rikiuotės užsiėmimai nes ruošėmės Lietuvos kariuomenės dieną paminėti. 1991 m. lapkričio  23 d. pirmą kartą Kauno mokomoji kuopa pražygiavo Vytauto prospektu su savo kovine vėliava. Tą pačią dieną Karo muziejaus sodelyje kuopos naujokai priėmė priesaiką.

1991 m. gruodžio pradžioje Mokomasis junginys buvo performuotas į Moto-desantinę brigadą ir mūsų Kauno mokomoji kuopa tapo II-ruoju Kauno moto-desantiniu batalionu. Tą patį mėnesį aktyviai ruošėmės keisti dislokacijos vietą ir prieš pat naujuosius metus persikėlėme į Karmėlavą (buvusią „Šilko“ poilsio bazę). Batalionas tuo metu buvo neblogai ginkluotas, turėjo ginklus AK-47, lengvuosius kulkosvaidžius, prieštankiniu granatsvaidžius, 5-6 šarvuočius BTR-60, kelis labdaringus „džipus“ ir apie 8 sunkvežimius.

1992 m. pavasarį turėjome gauti pirmuosius šauktinius ir šiam įvykiui labai ruošėmės. Įrengėm kareivines, rengėm mokymo programas ir pratybų planus ir patys mokinomės ir treniravomės. Kiekvieną dieną vyko kovinės savigynos pratybos, daug taktikavom (mažų padalinių taktiką – žvalgyba, pasalos, objektų užėmimas). Šauktinius turėjome gauti balandžio mėnesį. 1992 m. kovo 11 d. Aukštųjų Šančių karių kapinėse naujai į batalioną priimti kariai davė priesaiką. Tuo metu buvo įtampa tarp Rusijos kariuomenės ir Kauno savivaldybės. Tos priesaikos metu bataliono vadas Vytautas Žukas gavo raštišką pranešimą apie įvykius Kauno karininkų ramovėje (tuo metu ji buvo užimta Rusijos kariuomenės) ir bataliono užduotį. Prieš rikiuotę jis tai ir perskaitė. Pasirodo, Jaunalietuvių partijos aktyvistai suorganizavo akciją ir jėga užėmė karininkų ramovę išvarydami Rusijos karininkus iš jų kabinetų. Taigi mūsų užduotis buvo apsiginkluoti ir vykti į Karininkų ramovę bei vykdyti jos apsaugą. Rusijos kariškiai oficialiai grasino šturmuoti pastatą ir šiai užduočiai vykdyti ruošėsi siųsti 108 pulko desantininkus.

Taigi apsiginklavę ir visapusiškai pasiruošę mes atvykome į Karininkų ramovę. Tuo metu ten jau buvo vienas savanorių būrys, tačiau kariai buvo silpnai apginkluoti. Mūsų atvyko du būriai tačiau vienas būrys pasiliko Kęstučio gatvėje (savanorių rinktinės štabe) kaip rezervinis būrys. Karininkų ramovėje užėmėm savo budėjimo ir kovos postus. Pastato trečiame aukšte vyko derybos tarp mūsų atstovų ir Rusijos kariuomenės pareigūnų. Įtampa augo, nes vis gaudavome pranešimų, kad desantininkai tuoj tuoj  puls. Savivaldybė taip pat nebuvo nuošalyje, organizavo privažiavimo prie pastato blokavimą. Iš auto ūkio suvažiavo sunkvežimiai su smėliu ir blokavo visus privažiavimo kelius. Laisvės alėjoje budėjo savanoriai ir Šaulių sąjungos kariai. Taigi įtampa augo, o derybų rezultatų nebuvo. Daugelis mūsų karininkų ramovės gynėjų jau buvo dalyvavę Parlamento gynyboj, dėl to jautėm pažystamą jaudulį. Tai mus labai vienijo. Gąsdinimai nesiliovė, o mes budėjome ir laukėme kas bus. Pirma naktis praėjo ramiai. Tą naktį  į Karininkų ramovę buvo atvykęs ir pats krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius. Galų gale trečią dieną buvo paskelbtos paliaubos. Karininkų ramovė visiems laikams buvo grąžinta Lietuvos kariuomenei. Karininkų ramovės „operacijoje“ dalyvavo Vytautas Žukas, Majeris Milevičius, Saulius Valadka, Valdas Ribakas, Audrius Marcinkevičius, Valdas Karčiauskas, Saulius Veprauskas, Artūras Chrapko, Robertas Simonavičius, Vitalijus Stipinas, Edvardas Kuzmickas, Gintaras Kastickas, Stasys Ragožis, Leonas Lukoševičius, Rimtautas Augustinavičius, Aleknavičius (vardų neatsimenu) ir kiti.