Nuotraukoje rodoma į autorių, likusieji tai spintos "sugyventiniai"

 

    Kol metų dulkės ir kitokie neigiami faktoriai pelenų pavidalu per kūno angas visiškai neišbarstė atminties likučių, bei pastūmėtas draugiško kai kurių tuos laikus menančių draugų pažado neįsileisti į rojų po mirties, pasistengsiu atkurti ir užfiksuoti kai kuriuos 1991/92 metų įvykius. Vieni jų įstrigo atmintin dėl jų nekasdieniškumo ar juokingumo. Kiti todėl, kad šiais laikais būtų tiesiog neįmanomi.

    Pirma užduotis.

    Jau senokai buvau šaukiamojo amžiaus ir gan aktyviai ieškomas atlikti pareigą „Didžiajam broliui“, ko visiškai nesiruošiau daryti. Užėjus į Šiaulių miesto Krašto apsaugos Departamento Komendantūrą sužinojau, kad Vilniuje yra toks Mokomasis junginys. Ten galima kariškų dalykų pramokti, gal po to ir profesionaliu kariu patapti.  Pagalvojau, kad ši „razbaininkų šaika“ man tinka, nes nuo mažumės buvau truputį „pačiuožęs“ dėl karybos. Žodžiu – mama atia! ir aš lekiu sostinėn (žinoma su pažadu, kad bus paskambinta ir apie mane papasakota).

    Vilnius. Aukščiausios tarybos Profsąjungų federacijos rūmai (dabartiniai 4 Seimo rūmai). Apsaugoje vaikiai su žalia, tikrai lietuviška uniforma. Išklauso, suderina, palydi pas vadą. Žmonių kabinete daug, sėdi, tariasi, kažin ką veikia, tai kuris čia tas vadas?. Pasakau kas toks esu, iš kur ir kokiu reikalu. Kuris čia vadas pasidaro aišku tuojau pat. Česlovas Jezerskas užduoda kelis klausimus ir lygtais viskas tvarkoje, bet... Kažkas iš sėdinčių balsu pasako – jis gi iš Šiaulių. Į šią frazę turbūt nesureaguoju tik aš vienas. Tada populiariai man išaiškinama, kad šiuo metu aš nesu pilnai pasiruošęs įstoti į Mokomąjį junginį, turiu grįžti namo (o kokio velnio?) viską apmastyti ir kartu įvykdyti pirmą vadovybės užduotį, kas praktiškai ir bus leidimas užsivilkti kario uniformą. Na galvoju – jokių problemų ir „jūra iki kelių“. Tik va kas per užduotis? Pasirodo elementaru. Kariams treniruojantis kovinės savigynos (Pranas gerai vaikydavo) reikalinga peilių ir pistoletų imitacija. Rėkyvoje prie Šiaulių veikė automobilinių padangų restauravimo cechas, kuriame ir buvo užsakyta pagaminti reikiama guminė „ginkluotė“. Va tą produkciją man ir buvo liepta parvežti. Išrašė įgaliojimą ir davė tiems laikams labai „prašmatnią“ didelę kuprinę „ūkiui“ susikrauti.

    Grįžtu namo ir kuo greičiau lekiu Rėkyvon. Susirandu įmonę, „prasimušu“ pas direktorių ir dėstau reikalą. Tas išklauso ir sako – na tu ir „greitas“ viskas prieš mėnesį padaryta, jau galvojom, kad nerimta organizacija tas Mokomasis junginys ir tik gumą sugadinome. Sakau kad viskas tvarkoje mes ne tokie ir t.t. Perduoda mane vienam iš specialistų tas patikrina įgaliojimą ir einam į sandėlį. Kuprinė žinoma su manimi – tuoj pasikrausiu ir pirmyn. Ant vieno stelažo guli gal penki popieriniai maišai kiekvienas didumo kaip dvi mano kuprinės. Va čia tavo užsakymas – sako man meistras – kur krausi? Suprantu, kad su kuprine geriau neišsiduoti ir bandau išsiaiškinti ar jie nieko nesupainiojo? Pasirodo padarius gaminio formas ir paleidus konvejerį keli šimtai vienetų „iškepami“ labai greitai („brandaus“ socializmo technologija). Be to, užsakovas - Lietuvos kariuomenė, tai juk OHOHO, niekas gumos neskaičiavo! Žodžiu jiems tai prestižas ir malonumas. Imkit už savikainą, mums negaila ir t.t. O tai man ką dabar daryti? Suderinu, kad šiandien neimsiu, čia tik žvalgyba ar užsakymas atliktas, atvyksiu artimiausiu laiku.

    Vėl minu Komendantūros slenkstį. Gelbėkit, padėkit, užduotis dega, į kariuomenę nepaims. Ir sako man Vytautas (tarp pavaldinių vadintas - Luka) – už poros dienų su tarnybine mašina vykstu į Vilnių. Galiu ir tavo bėdą išspręsti. Saulė man vėl pradėjo šviesti.

    Sutartą dieną sėdu į „Moskvyčiuką“ ir dumiu „ginklų“ krauti. Kai vairuotojas pamato krovinį suprantu - gal ir gerai, kad manęs iš karto nepaklausė tikslaus maišų kiekio ir dydžio. Aš gi nebūčiau melavęs! Nėra kas daryti, sukišame viską vidun. Dar nepakrauti daiktai dėl kurių ir buvo siunčiama mašina į Vilnių, o kur trims susėsti? Po kiek laiko viskas išsisprendė ir sostinė pradėjo artėti.

    Sustojame aikštelėje prie Profsąjungų federacijos pastato ir aš paprašau luktelėti kol pakviesiu kas padės iškrauti. Šiaip taip pasiekiu vado kabinetą (ten posėdis ir tenka laukti), patenku vidun ir raportuoju, kad „ginklai“ pristatyti ir duokit žmonių tą reikalą iškrauti bei pernešti. Suabejojusi ar to negalėjau padaryti pats, valdžia duoda komandą ir dar su keliais kariais lekiu į lauką (nuo atvykimo praėjo kokia valanda). Pamatau prie sienos sukrautų maišų krūvą. Virai juk Vilniuje turėjo gyvą velnią reikalų, laikas dega, o čia „zuikis“ be bilieto su savo „gumytėmis“, tai iškrovė viską ir išvažiavo. Pasiimam maišus ir atgal į vado kabinetą. Įlekiu visas švytintis, valdinis turtas saugiai pristatytas, užduotis įvykdyta ir t.t. Į mane keistai žiūri kelios poros „apšalusių“ akių. Klausia – ką tu čia atvežei? Turėjo būti gal 10 vnt., na gal 20 vnt! Traukia iš maišių tas grubias ginklų imitacijas ir kraipo galvas. Mano atvežtas kiekis „užmušė“ visus.

    Taip aš tapau Mokomojo junginio šaulys (su bandomuoju laikotarpiu). Gal po 5 m. atliekant vieno iš pėstininkų bataliono inventorizaciją sandėlyje pamačiau gulint keletą iš mano atvežtos pirmosios Lietuvos kariuomenės „ginkluotės“ egzempliorių.

    Tolimesnės tarnybos patirtis parodė, kad ne laiku ir ne vietoje papuolus vadų akiratin gali tikėtis gauti „labai įdomių“ užduočių.

Spinta.

Papuoliau aš į Mokomojo junginio ryšių būrį po visų atsikuriančios kariuomenės ryšininkų „guru“ Valdo (asmeninis šaukinys „Šilelis“) palaiminimo. Tuo metu Stacionarus ryšių mazgas (SRM) buvo įkurtas gana netradicinėje vietoje. Ji vadinosi „Spinta“.

Dabartiniuose 4 Seimo rūmuose įėjus pro laukines duris iš dešinės yra rūbinė. Tada ji irgi ten buvo, tik jos dalyje, prie lango, stovėjo paprasta, juoda dviejų durų spinta. Viskas kasdieniška ir paprasta, tik atidarius vienas duris (antros buvo prikaltos) patekdavai į patalpą kuri ir buvo SRM. Ten vykdavo paros budėjimai ir šiaip praleidžiamas laikas studijuojant radijo stočių sandarą, ryšio palaikymo procedūras na ir krečiant smulkias išdaigas. Visi lankytojai atvykę į Mokomąjį junginį laukdavo prie rūbinės, kol bus palydėti toliau ir jų reakcija į su šaižiu girgždesiu atsidarančias spintos duris, pro kurias išlenda trys, keturi kariai (durys žemos, kai kas išsirangydavo dvilinkas) kas kart būdavo nepakartojama. Nors ir kiti kariai ne visada rasdavo kur tie ryšininkai sulindę. Jiems pasakoma, kad eitų į spintą, o jie tai ne tą spintą tikrina, tai tikrosios užkaltas duris patampo ir nepavykus atidaryti visus įvairiais gyvūnais vadina.

Žodžiu visi kiti kaip žmonės, turėjo mokymo klases, kabinetus, o Lietuvos kariuomenės ryšiai pradėti, išnešioti ir pagimdyti „Spintoje“.

Bomba.

Pradėjus jau gerokai padidėjusiam junginiui keltis iš Aukščiausios tarybos (AT) rūmų į Kapsų gatvę veiklos visi turėjo iki kaklo. Visą savo „ūkį“ ryšininkai perkraustė gan greitai. Dalis pradėjo naujoje vietoje atstatinėti telefonines linijas ir t.t. Man ir dar keliems buvo liepta pasiimti sunkvežimį ZIL-131 ir prisistatyti pas išminuotojų vadą Juozą (visų vadinamą Bumbumu ir manau aišku už ką). Oras saulėtas ir labai šiltas, mašina be brezento taip kad važiuoti atvirame kėbule Vilniaus gatvėmis vienas malonumas (buvo iš pradžių).

Atvykome, prisistatėme, nusileidome į AT rūsį. Šaltu veidu Juozas rodo į „cigaro“ formos daiktą, kuris prietemoje nelabai matosi ir duoda komandą išgabenti jį į bunkerį po Ozo kalvomis. O tas „cigaras“ pasirodė besąs 250 kg. kasetinė aviacinė bomba. Šiaip taip siauriais koridoriais ištempiame bombą į lauką ir įridename į kėbulą. Pradžiūvus prakaitui ir apsipratus su saulės šviesa mūsų akytės prasiplėtė. Priekinė bombos dalis buvo prarūdijusi ir pro plačią skylę matėsi kelios eilės viduje suguldytų minų (bendras minų skaičius – 250 vnt.). Rodom šį vaizdelį Bumbumui, šis moja ranka, kad nesprogs. Tikime besąlygiškai, tik kažin kodėl visi ima rūkyti?

Sušokame į kėbulą ir pradedame kelionę. Vairuotojas įspėtas – pradėsi raliuoti, paliksime bunkeryje kartu su kroviniu. Dar pamiršau vieną detalę. Buvo prarūdijęs ne tik bombos priekis, bet ir visiškai nukritę stabilizuojantys sparneliai, kas leido „cigarui“ posūkiuose laisvai ridinėtis ir trankytis į mašinos bortus. Po kiekvieno tokio „bum“ kažkaip širdelė dažniau padarydavo tuk-tuk. Na bet nebūtume mes kariai, sprendimas surastas greitai. Susėdę ant suolų palei bortus kojas sukeliame ant krovinio ir taip jį įtvirtiname. Truputį palengvėjo, vėl užsirūkome. Mašina sustoja prie šviesoforo ir čia prasideda veiksmas. Mes antroje juostoje, pirmoje stovi troleibusas pilnas keleivių. Saulėta, gražu, visi atsipalaidavę ir tuo metu kažkas iš keleivių pamato kaip jam „šypsosi“ mūsų bomba (kaip minėjau pro plyšį minos matėsi puikiai, o atstumas iki troleibuso - per ištiestą ranką). „Trulikas“ susiūbuoja ir iškyla tikra posakio „prilipo prie lango“ ekranizacija. Aš niekada negalvojau, kad žmonių veidus gali sudaryti tik akys ir burnos. Pasidarė neramu, juk mes tai jau kaip ir pripratę prie įvairių nestandartinių situacijų, bet žmonės kuo čia dėti? Dar sunegaluos kuris, bet čia užsidegė žalias šviesoforo signalas ir su mūsų pritarimu vairuotojas parodė ZIL-131 startavimo iš vietos galimybes. Kilo mintis, jei vėl teks sustoti, gal visiems sugulti ant tos „dovanos“.

Pagaliau atvykome į vietą, nunešėme, parūkėme. Neapgavo Bumbumas – nesprogo.

Pasienis.

Po Medininkų tragedijos buvo priimtas sprendimas mumis (tada jau Greitojo ragavimo brigada „Geležinis Vilkas“) esant reikalui sustiprinti pasienio postų apsaugą.

Gaunu komandą ruoštis vykti į naktinį budėjimą. Sudaromos grupės po tris karius ir ryšininką. Ginkluotė – 3 automatai, 4 pistoletai, radijo stotis. Iš Ministrų tarybos garažų kiekvienai grupei atvažiuoja po GAZ-24 „Volga“ su vairuotoju (jei planuojama provokacija ar užpuolimas ir stebimos pasienio postų prieigos, bus laukiama karinių automobilių).

Mūsų budėjimo vieta – Senieji Medininkai. Neprivažiavę apie du kilometrus išlipame ir patraukiame pėsčiomis. Vairuotojas pareiškia, kad dėl jo nesijaudintume. Vežiodamas „valdžią“ įprato laukti ir išgyventi bet kur ir bet kaip. Na žodžiu, žmogus patyręs tai ir mums mažiau rūpesčių.

Pabeldžiame į pasieniečių vagonėlio duris. Atidaro vyrai su šiokia tokia baime – labai jau laikai neramūs, o kai dar pamatome jų ginkluotę.... Visko jau nepamenu, bet atrodo rimčiausiai buvo apginkluotas pamainos viršininkas – pistoletu. Na nors „bananus“ turėjo visi. Suderiname budėjimus – mes pasikeisdami „sėdime“ miške, o jie pagal savo taisykles. Aš įjungiu radijo stotį, patikrinu ryšį ir pradedu imituoti „audringą veiklą“ – įlendu į kampą, užsidedu ausines ir snūduriuoju. Viena valanda praeina, antra... Lauke vėjas, šlapia, o viduje kaip „ant krosnies“, tik labai jau nuobodu ir eteris tyli, keli ryšio patikrinimai ir vėl nieko Su pasieniečiais išsipasakojome visas istorijas, anekdotus, išpampome nuo arbatos...  Žiūriu mano kolegos pradėjo bambėti – va, atvažiavo dykaduonis, trinasi viduje, o čia trise vos apšilti spėjame ir vėl į lauką. Siūlau kompromisą – duodate man automatą ir aš einu budėti laukan. Na o jiems paaiškinu kaip naudotis radijo stotimi, pasakau šaukinius ir dažnius.

Nyku rudeniniame miške naktį siaučiant vėjui. Tačiau per kurį laiką apsipratus su tamsa, susiradus stebėjimo vietą užuovėjoje gyventi galima. Nespėjau net šalti pradėti, o link manęs ginklo savininkas sliūkina. Na manau dar ne laikas keistis ir tikrai ne su juo. O tas ir sako – duok tu man automatą atgal, aš už tave budėsiu. Na nieko nesuprantu ir klausiu – kodėl? - Matai ten ta tavo dėžė (radijo stotis)  atgijo. Vyrai susipainiojo šaukiniuose, ar dar kažkas ne taip išėjo tai ir nekišo nagų. Tai manęs nenustebino. Dėl įrangos trūkumo apie radijo stotis visi studijuodavo teoriškai, tik ryšininkai kasdieną realiai dirbo su jomis ir „šlifavo“ įgūdžius.

Taip ir pasibaigė mano pėstininko karjera. O „dėžė“ pranešė, kad operacija baigiama ir visos grupės atšaukiamos į Vilnių.

Kelionė.

Įsigijus didesnį kiekį radijo stočių (žinoma jos tik sovietiniais laikais sukurtų modelių) atsirado poreikis jas remontuoti. Lietuva blokuojama, viskas kas gaminama pas „kaimynus“ aukso vertės ir neįmanoma gauti. Va ir buvo sumastyta operacija „Nueik į parduotuvę“.

Išsikviečia mane Valdas ir klausia – kaip tau su rusų kalba? Sakau, kad su akcentu, bet suprantama. – Ar buvai toliau Lietuvos nuvažiavęs? Taip. – Ruoškis, važiuoji į Leningradą. Bendra užduotis – nuvykti į šį miestą, rasti konkrečią (tuo metu vieną iš nedaugelio kažką tikrai turinčių pardavime) radijo dalių parduotuvę, nupirkti pagal gautą sąrašą radijo elektronikos detales ir kol niekas nesusigaudė, dingti namo. Mano užduotis - lydėti Napalį (kolega iš ryšių tarnybos kuris nedraugauja su rusų kalba), dirbti vertėju, rasti maršrutą iki reikiamo taško ir šiaip bendrauti su aplinkiniais. Napalio užduotis – saugoti grynuosius pinigus, atrinkti reikiamas detales ir jas pargabenti. Na galvoju tai pasisekė. Anksti ryte būsim Leningrade, apsisuksime per kokią porą valandų, traukinys namo tik vėlai vakare, spėsim dar ir kokią grožybę apžiūrėti. O nekaltas tu naivume!

Atvykome į miestą prie Neries. Metro, tramvajus (viskas pirmą kartą ir jokių įgūdžių, iš trečio karto pataikai į reikiamą platformą ir t.t.) dar kažin kiek kilometrų kiemais ir mes reikiamoje parduotuvėje. Nusileidžiame į pusrūsį, o ten  didelė salė su rašomaisiais stalais ir prie jų dirbančios moterys. Greičiau tai ne parduotuvė, o sandėlio prieigos kur daromi užsakymai. O tai ką dabar daryti, su kuo bendrauti? Įkvepiu oro ir pusbalsiu sakau – mes iš Lietuvos krašto apsaugos, su kuo galėčiau pakalbėti? Atrodo net antrame aukšte nutilo rašomosios mašinėlės, na o apie salėje stojusią tylą nekalbėsiu. Gal per garsiai paklausiau? Bėda ta, jog mes privalėjome prisistatyti kas tokie ir parodyti dokumentus. Ši įstaiga dirbo su organizacijomis ir kaip privatininkai neturėjome jokių šansų.

Po kelių akimirkų pagyvenusi moteris pasikviečia mus prie savo stalo, kitos irgi pamažu tęsia savo darbus, tik jau šaudančių žvilgsnių įvairovė... Napalys ištraukia sąrašą, aš suokiu kaip galiu mandagiau. Žodžiu “dirbame” abu kaip galim ir prašome greičiau pakuoti detales. Atsakymas mane pasiunčia į nokautą – tredždalis reikiamų pavadinimų yra kitose vietose, o kažkuri dalis net kituose miestuose. Pasiūlymas užeiti rytoj, o dar geriau poryt nesužavi, o ir dar klausimas kas tada čia mūsų gali laukti.Gerai kad išviso kalba ir žada parduoti. Po trumpo pasitarimo nusprendžiame imti kas yra ir “iškaulijame” kad iki darbo pabaigos surinktų visas mieste esančias detales, gerai dar ir pas analogiškas parduotuves užklausti ir t.t.

Ką visą dieną veikėme Leningrade, ką matėme ar valgėme iš atminties išsitrynė visiškai. Sukome ratais apie parduotuvę 5 min. kelio atstumu. Neduok dieve nespėsime iki uždarymo jeigu kur paklysime. Prieš pat darbo pabaigą įvirstame vidų, milicijos nei kostiumuotų dėdžių nėra. Fūūūū! Truputį atlėgo nuo širdies. Vadinasi nepranešė. Juk mes blogiečiai, Sąjungą sugriovėme! Dabar tikriname sąrašą. Trūksta gal 15% pavadinimų. Tai juk pergalė! Sumokame grynaisiais pagal važtaraštį (Napalio žodžiais tariant reikia iš čia dingti kuo greičiau, nes tokios mažos kainos už prekes buvo jo kūdikystės laikais. Sako – turbūt suklydo skaičiuodami, tuoj susigaudys tai ir kelnes palikti teks).   Beliko smulkmena, visiškai susisukusiomis galvomis rasti kelią atgal iki stoties ir įsėsti į traukinį.

Turbūt dievas myli karius ir kvailius. Įšokome į traukinį likus apie 20 min. iki išvykimo.

Iš mano aprašytų įvykių galima suprasti, kad tarnaujant Mokomajame junginyje kiekvienas rytas galėjo tau atnešti tiek naujienų ir netikėčiausių situacijų, kad į bet kokias keisčiausias užduotis buvome išmokę reaguoti labai „kasdieniškai“, o ir vadovybė žinojo – šitie su juodomis beretėmis gali įvykdyti bet ką.

Tai gal šiam kartui ir užteks...