Baltarusija tampa Europos karštosiomis naujienomis. Klausimas, kodėl jos vis dar nėra „karštos“, o tik tokiomis po truputį tampa? Atsakymas labai paprastas: Europos geopolitinis žemėlapis su interesų zonomis jau seniai yra padalintas tarp senųjų Europos valstybių. Vieniems aktuali Afrika, juk vis dėl to tai senosios kolonijos, kiti susikoncentravę į Arabijos, Azijos, tolimųjų rytų regionus, o Europa lyg ir buvo neliečiamoji „Konstanta“. „Atsiradus“ naujajam geopolitiniam žaidėjui - Kinijai visų dėmesys nuo destrukcinės Rusijos greitai persikelia į bundantį Kinijos drakoną. Tuo nedelsiant pasinaudoja Rusija ir sužaidžia praktiškai „mušta korta“ - Baltarusija...

Kodėl Baltarusija „mušta korta“ ir ar tikrai?

Taupant visų laiką:

• Baltarusija kenčia nuo nuolatinio savo istorinio identiteto trūkumo. Net jos artimiausias ekonominis ir karinis sąjungininkas Rusija, atviru tekstu ir iš pačių aukščiausių vadovų lūpų, drebia Baltarusiams į veidus, kad jie tai tauta be savo identiteto (Rusijos prezidento pareiškimas). Rusijos užsienio reikalų ministras Lavrovas atvirai teigia, kad Baltarusiai net neturi savo kalbos, kad jų kalba yra grynai dirbtinai sukurta, Rusijos prezidentas Putinas atvirai į eterį juokiasi, kad dar yra didelis klausimas dėl pačios Baltarusijos susikūrimo legitimumo. O ir pačios Baltarusijos bandymai pasisavinti Lietuvos didžiosios kunigaikštystės nuopelnus ir net istoriją, bet kuriuose, net truputį aukščiau nei žemiausio intelekto bendruomenių sluoksniuose, sukelia daugiau gailestį nei juoką iš tokių istorinių vingrybių bei tikrai nesėkmingų bandymų pakeisti istoriją. Be kuris mąstantis individas supranta, kad jei paminklas yra Algirdui, Gediminui ar Vytautui...tai jų vardai net arti slaviškųjų nėra stovėję. Nors istoriškai jie be abejonės buvo kažkada ištekinę savo vaikus į slaviškąsias valstybes, o jie tikrai buvo priėmę slaviškuosius krikšto vardus, tačiau ar tai keičia esmę ir istorinį paveldą bei supratimą? Tiesą pasakius Lietuva tikrai turėtų būti dėkinga Baltarusijai už tai, kad Lietuvos pilys, jos tvirtovės (jos senosiose žemėse) tikrai yra atstatomos ir jomis rūpinamasi, o Lietuvos kunigaikščiai didžiai pagerbiami Baltarusijoje jiems statant net paminklus. Baltarusija juk savų didvyrių iš tų laikų kaip ir neturi...Tačiau ar jie negalėtų didžiuotis bendrąja Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ir Baltarusijos istorija? Be abejo, kad ne tik gali, tačiau ir turėtų pilną teisę. Juk dauguma Europos tautų kažkada kilo ir iškilo iš bendrų sąjungų su kitomis tautomis, nacijomis šaknų ir net konfliktų...ir ne tik, kad nesigėdija, bet net sugeba pabrėžti viso to pranašumus!

  ---

• Baisesnė situacija tai - ekonominė Baltarusijos priklausomybė nuo Rusijos. Tai turbūt yra daug skaudžiau nei istorinė dilema. Skirtingai nuo kitų po-sovietinių respublikų, Baltarusija žengė tuo pačiu kolektyvinės, agrarinės valstybės keliu, su minimaliais bandymais kažkiek ekonomiškai ir net technologiškai modernizuotis, tačiau rezultate nepasiekė nei aukštų ekonominių reformų, nei realiai bandė kažką realiai padaryti tam, kad savyje įgyvendintų bent nors kokius tai pokyčius kurie nors minimaliai užtikrintų valstybės nuolatinį ekonominį stabilumą ir jos piliečių socialinį gerbūvį. Kas blogiausia, šalis tapo nuolatiniu dujinių, naftos ir kitų energetinių resursų nuolaidų bei finansinių paskolų projektams „kaulytoju“, o pati kuo toliau tuo vis labiau lindo, ir lindo Rusijai į tokias skola, kad rezultate iškilo tokia grėsmė jog galiausiai reikės susimokėti savo valstybės priklausomybės kaina, kažkaip primena žaidimą „Monopolis“ ar ne?...
• Sovietinė propaganda tautai prasismelkusi iki pat kaulų smegenų. Pradedant nuo Sovietinio periodo ir nesustojant toliau, kai per paskutinį ketvirtį amžiaus Baltarusiams buvo taip praplautos tautos smegenys apie tai, kad Amerika yra blogis, kad Europa žlunga, kad „buržuazinėse valstybėse“ klesti vieni gėjai, o ekonomiką ir visą santvarką griauna pabėgėliai. Ir dar „baisiau“, kad NATO tuoj, tuoj užpuls, o vienintelė ir saugiausia vieta pasaulyje tai jų šalis (na gal dar Rusija), ir čia galiausiai vienintelis žmogus galintis juos išsaugoti ir apsaugoti nuo viso to mistinio blogio tai – Lukašenka (na gal dar Putinas). Patrauksite jį - bus kaip Ukrainoje...tik klausimas, o kas ten blogo toje Ukrainoje per paskutinius metus įvyko? Na tiesa neskaitant karo su Rusija, kuris yra neišvengiamas dėl to, kad Rusija vis dėl to tebėra super problematinė valstybė, su neginčijamai tikrai didžiuliais kariniais resursais ir kuri tą karą Ukrainoje išlaiko. Visa kita Ukrainoje nėra jau taip blogai. Ekonomika, nors ir po truputį, tačiau tikrai kyla, valstybinės institucijos modernizuojasi, žiniasklaida yra laisva tiek kritikuoti, tiek ir išsakyti savo nepriklausomą nuo vykdomosios valdžios nuomonę. Valdžios valdymo organai turi opoziciją kuri nebijodama būti nunuodyti ar pasodinta į kalėjimus gali teikti savo argumentus bei poziciją. Tarptautinės organizacijos ne tik, kad konsultuoja, palaiko, tačiau jei reikia ir išlaiko, o ir palaikys, svarbu, kad valstybė vis dėl to žengia demokratijos keliu. O Baltarusija šiuo atžvilgiu yra paskendusi Rusijos ekonominės priklausomybės glėbyje. Daugiau nei 10 % visų Baltarusių dirba užsienyje vien tam, kad galėtų tiesiog pragyventi. Daugiau nei 60% visos Baltarusijos ekonomikos...yra priklausoma nuo Rusijos tiek importo, tiek ir eksporto, o ir paskolų bei nuolaidų sistemos beveik visos susietos su Rusijos bankais...

            Kas slypi už kaukėtų Baltarusijos milicininkų? Po jomis slypi didžiulė BAIMĖ. BAIMĖ, kad bus išaiškintos jų tapatybės, BAIMĖ, kad reikės nešti atsakomybę už savo sadistinius veiksmus prieš beginklius ir realiai super taikius protestuotojus, BAIMĖ, kad teks visą likusį gyvenimą gyventi toje pačioje po-sovietinėje erdvėje, be jokių galimybių išvykti ne tik, kad uždarbiauti į „sugadintą Europą“, tačiau negalės nuvažiuoti net apsipirkti į Akropolį... O už Baltarusijos „tėvo“ – „batkos“ slypi daug didesni užmojai, tai valdžios godumas dar daugiau paimti, tai išlaikomų pakalikų armija kuri nori taip pat įleisti nagus į valdišką iždą...ir baisiausias jų košmaras, kad jei bus prarastas valdžios vairas teks ne tik, kad prarasti visą prigrobtą gerbūvį, tačiau gali tekti atsakyti ir už visus savo padarytus nusikaltimus.

            Ką daryti tautai kuri niekada nebuvo turėjusi laisvės ir atvirai pasakius pati net nesuvokia ko ji pati nori iš tiesų? Neskaitant to, kad jai pačiai galiausiai atsibodo jos valstybės valdovas tironas ir kuris net pagal pačius žiauriausius Sovietinius supratimus viršijo visus įmanomus įžūlumo rodiklius (jei tokie iš viso įmanomi).

            Sakykime tauta pasieks savo siekį nuversti tironą, kas toliau? Kokia jos strateginė kryptis? Šiai dienai jie yra taip įbauginti „Amerikos ir Europos baubo“, kad jiems yra priimtinesnis visagalis slaviškas „pusdievis – Putinas“. Žmonės įtikėję propagandine televizija, įtikėję baubais ir pusdieviais yra realiai praradę tikėjimą bei pasitikėjimą savimi. Žmonės prie kurių akių yra sudaužomi ir suspardomi vaikai, mušamos moterys, tačiau jis vis neišdrįsta patys atsakyti jėga į tą niekaip nepaaiškinamą smurtą. Kaip tokia tauta gali iškovoti savo tikslus, tikslus kurių ji pati dar nesugeba pati nusibrėžti...Klausimas ar jie gebės iškovoti ir išsaugoti savo tautos nepriklausomybę? Manau, kad tai yra pats didžiausias klausimas į kurį jie patys neturi atsakymo. Pats svarbiausias klausimas kurį reikės Baltarusijos liaudžiai atsakyti sau tai - kas slypi už milicininkų kaukių: ar tai žvėriški sadistai ir Lukašenkos pakalikai kurie jaučia malonumą daužyti savo maitintojus, ar ten už tų kaukių slepiasi...pačios tautos veidas...TAUTOS kuri bijo pasirodyti pati sau ir pasižiūrėti į veidrodį...o ir pasakyti – UŽTEKS. Nusiplėšti kaukę pirmiausia pačiam sau, o po to nuplėšti kaukę bailiui milicininkui, ar saugumiečiui, kuris už jos slepiasi, ir pasiūlyti pažiūrėti į akis Baltarusijos tautos moteriai, kuri šiandien laiko Nepriklausomybės kalaviją ir žiūrint jai į akis pasiūlyti atsakyti į klausimą kas aš toks esu – be kaukės ir ko aš iš tikrųjų noriu?

 

Autorius: senas vilkas.