Sėdime kiekvienas savo ofise, mašinoje, einame gatve ar tiesiog svajojame apie geresnį gyvenimą ir staiga pasigirsta skambutis, atiliepi ir išgirsti: “klausyk juk Lapkričio 1 diena ant nosies, varom aplankysim draugus“.  Draugus kurių lyg ir nebėra tarp mūsų, tačiau jie visgi tarp mūsų.  Kas yra malonu, kad „senoji gvardija“ nepuolė piktintis (na bent jau nevisi ), kad nebuvo informuoti iš anksto,jog reikėjo tai organizuoti prieš mėnesį su „fanfaromis ir su filmavimo kameromis“, o tiesiog pasakė nepyk labai norėčiau, tačiau esu susitaręs, tačiau perduok visiems linkėjimus (labai ačiū jiems už palaikymą ir tikrai kiekvienas jūs buvote paminėtas geru žodžiu bei nuo visų kurie prašė buvo perduoti linkėjimai).  Visgi geriausi sprendimai yra ekspromtiniai...

           Taigi pats svarbiausias dalykas, kad mes susirinkome ir aplankėme mūsų bičiulių amžino poilsio vietas. Pirma,  mūsų sugebėjusių per rekordiškai trumpą laiką susikooperuoti ir susitikti, kelionė buvo į Antakalnio kapines kur aplankėme Edgaro Kopciko kapą bei uždegėme atminties žvakutę prie  mūsų visų mielo bičiulio fotografo Tado Dambrausko paminklo. Paminėję bičiulių linksmiausias gyvenimo akimirkas (tai jiems būtų tikrai patikę) patraukėme į pačią „įdomiausią“ kelionę – ieškoti amžino atilsio Šarūno Užusienio kapo. Taip jau atsitiko, kad iš susirinkusių kolegų pasiryžusių visų vilkų vardu aplankyti Vilniuje (ir Vilniaus rajone) bičiulių kapus bei uždegti žvakutes, niekas neprisiminė kur tiksliai yra palaidotas Šarūnas. Bet kas džiugu, kad užsispyrimas nugalėjo ir mes radome Šarūno kapą. Ne tikrai nebuvo gėda nežinoti draugo kapo, tai buvo didelė laimė jį vėl atrasti ir išplėsti ratą žmonių kurie žino kur jis yra palaidotas, o tai reiškia, kad kitais metais dar daugiau žvakučių bus uždegta prie mūsų mielo bičiulio Šarūno amžino poilsio vietos.  Paskutinis mūsų sustojimas buvo prie bataliono vado, Lietuvos kariuomenės kūrėjo Rimanto Baltušio ir jo tėvelio palaidojimo vietos kur visi prisiminėme Lietuvos karininką iš didžiosios raidės.

          Pagerbėme savo bičiulius kurių nebėra tarp mūsų, tačiau neaplankėme visų kapų, bet labai norisi tikėti, kad su kiekvienais metais mūsų ratas platės ir mes sugebėsime „atrasti“ savo bičiulių amžino poilsio bei sugebėsime nesigėdydami pripažinti,  kad per savo skubėjimus buvome galbūt ir primiršę, bet tikrai neužmiršę savo bičiulių kurie buvo mūsų gyvenimo dalis ir paliko ne tik malonius prisiminimus mūsų širdyse, tačiau yra atlikę žygdarbius kuriuos mes dar privalėsime prisiminti ir papasakoti kitiems.

           P.S.Gerbiami vilkai, rašykite savo prisiminimus, rašykite savo idėjas, nebijokite parašyti „negražiai“. Laikykitės principo, kad nėra neįdomių istorijų, o tyla tikrai nevisada gera byla. Rašykite iš Klaipėdos, Kauno, miestų ir miestelių. Rašykite iš Ipsanijos ir Norvegijos. Jūs visada būsite su mumis jei norėsite būti. Niekas nėra pamirštas, tačiau svarbu pačiam neužsimiršti, kad esi ir kas esi, nes galima ir pačiam savęs neberasti nekalbant, kad draugai neras...